Laukiantys iššūkiai mažesni nebus

Šie metai buvo labai įtempti ir neramūs, neleidžiantys atsipalaiduoti ir visą laiką verčiantys galvoti, kokia bus ateinanti diena.

Nederlingose žemėse įsikūrę ūkiai – specifiniai. Europos Sąjunga ūkininkaujantiems tokiose nederlingose žemėse skiria ypač didelį dėmesį, tačiau Lietuvoje – atvirkščiai. Sunku paaiškinti, kodėl rengiant naują nederlingų žemių žemėlapį kai kurios vietovės, anksčiau žymėtos kaip nederlingos, buvo priskirtos prie derlingų.

Nebent todėl, kad būtų galima nuo nederlingų žemių „nukabinti“ dalį pinigų, juos skiriant ūkininkaujantiems derlingose žemėse. Mes visą laiką jaučiame

diskriminaciją. Bet net ir dėl to pasiskųsti nelabai kam turime – nelabai kas mus nori girdėti. Nuolatos jaučiame atsainų požiūrį į mūsų problemas, o į nusiskundimus išgirstame siūlymą auginti karves, tarsi valdininkai nežinotų, kad net ir derlingose žemėse dešimtmečius puoselėjusieji pienininkystės ūkius, karvių atsisako, nes jas laikyti – nuostolinga. Todėl tokie siūlymai – tarsi pasityčiojimas.

Ūkininkaujantys nederlingose žemėse nesupranta, kodėl yra taip nuvertinami, o tokio proceso pasekmės – labai skaudžios. Nederlingų žemių teritorijose išnyko daugiausia kaimų, išliko mažiausiai ūkininkaujančiųjų – per pastaruosius 20 metų ūkininkų nepalankiose žemėse sumažėjo daugiau kaip 1 tūkst. Susidaro įspūdis, kad geriau matyti ūkininką, prašantį pašalpos, nei dirbantį ir bandantį net ir iš nedidelio ūkelio išmaitinti savo šeimą. Tokios tendencijos vyravo ne tik šiais, besibaigiančiais metais, jos keliasi ir į tuoj prasidėsiančius 2022-uosius.

Baigiantis metams perėmiau Lietuvos žemės ūkio tarybos „vairą“. Tai padaryti teko vos ne pačiu blogiausiu metu, kai buvo baigiamas rengti Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginis planas. Tad spręstinų problemų ratas prasiplėtė ir pareikalavo daug energijos. Deja, į mūsų siūlymus vėl nebuvo įsiklausyta. Tad nematome kito kelio, tik strateginį planą skųsti Briuselio institucijoms.

Neabejoju, kad 2022-aisiais mūsų laukia dideli iššūkiai visose srityse: tiek pienininkystėje, tiek galvijininkystėje ar daržininkystėje, taip pat ir kiaulininkystėje, kuri Lietuvoje dabar yra visiškai sužlugdyta. Įvykdytas savotiškas kaimo genoci- das – bandyta jį paversti nekaimu. Kaime likęs jaunimas stebisi, kaip jiems reikės įrodyti, jog jie tikrai ūkininkauja, užsiima gamyba, o ne laukia, kada duos išmokas. Tad, kai tokios tendencijos, darbų laukia labai daug. Mat nuo 2022-aisiais priimtų sprendimų priklausys, kaip gyvensime ateinančius penkerius metus.